I do, I do, I do...

Jos akys juokėsi, lūpos šypsojosi, širdis spurdėjo iš laimės, o gal net iš baimės, ir dar ji tarė :“šįkart jis pranoko pats save“, o galiausiai ištarė „I do“ , tokius žodžius išgirdau šiandieną per Laba rytą, kai žurnalistai pasakojo apie stiuardesę, kuriai kelių tūkstančių kilometrų aukštyje pasipiršo, jos draugasJ, gražu, romantiška......pagalvojau, VESTUVĖS, aš tikrai apie jas žinau nemažai (ne iš patirties kol kas, bet vis tiek..), bet sužinojimui nėra ribų, taigi apie šventę, Tą šventę, apie „Ar tekėsi už manęs“J

Apie sužadėtuves, pasipiršimus ir taip toliau, pastaruoju metu tenka sužinoti  kasdien, na gerai tiksliau būtų gana dažnaiJ, toks metas, tiek metų, tas laikas turbūt....Džiugu, kad „Taip“ skamba dažniau, nei „man reikia pagalvoti“, „aš tam nepasiruošusi“, „dar reikia palakstyti“...Aš už vestuves, tiksliau už santuoką, dar tiksliau už šeimą, tada kai atsiranda noras, tvirtas apsisprendimas ir žinoma tavo žmogus. Aš  už Tą žingsnį , be patoso, be visuomenes spaudimo ir be minties „arba skiriamės arba......“J

Vestuvės apibūdinamos, kaip ceremonija, iškilmingas renginys, kuriuo švenčiama santuokos pradžia.

Vestuvių tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo ir socialinio luomo. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje vestuvės buvo vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo virsmų (šalia gimimo ir mirties).

Nėra abejonių, jog visi žinome, kad prieš vestuves organizuojami bernvakariai ir mergvakariai, taip pat žinome, jog tradiciniai vestuvių simboliai yra: sužadėtuvių žiedas, vestuvių žiedas, suknelė.

Beje, apie suknelę, pasirodo Lietuvą baltos vestuvinės suknelės pasiekė daug vėliau, nei Europą.

Nuo seno lietuvių nuotakos dėvėjo puošnesnius nei kasdien, bet margus apdarus. Taip pat nuo pat vestuvių dienos iki mirties ištekėjusi moteris negalėjo rodytis vienplaukė – taip žmonės atskirdavo, kuri iš jų ištekėjusi, o kuri dar vėjavaikėJ

Senosios vestuvių tradicijos buvo labai iškilmingos, šventė buvo labai svarbi ir net apipinta ritualais.

Skirtingose šalyse skirtingos tradicijos:

Amerikietės ir anglės per vestuves turi turėti kažką seno, kažką skolinto, kažką naujo ir kažką mėlyno, taip simbolizuojama naujo gyvenimo pradžia ir senųjų ryšių palaikymas.

Balyje į vestuvių puotas susirenka daugiau moterų, nei vyrų , nes tuo metu vyrai miega, kadangi naktį prieš šventę jiems tenka ruošti maistą.

Bulgarijoje šventę paliekančius jaunuosius svečiai apmėto figų vaisiais.

Fidžyje jaunikis busimajai žmonai dovanoja banginio dantį. Jo negavusi nuotaka gali atšaukti vestuves.

Graikės sutuoktuvių dieną į pirštinaites įsiberia cukraus, kad gyvenimas būtų saldus, o Ispanijoje jaunamartė apipilama sirupu – taip jai linkima saldaus gyvenimo.

Korėjoje vestuvių ceremonijoje dalyvauja ir antys arba žąsys. Šie paukščiai – ištikimybės simbolis. Jie lydi nuotaką prie altoriaus.

Vokietės tuoktis eina su duonos gabaliuku ir druskos žiupsneliu kišenėje arba pirštinaitėje, jaunasis – su keliais grūdeliais. Tai simbolizuoja turtus.

Taigi tradicijų apstu ir visokių, visi savaip, bet visi su dideliu noru (bent jau tą dieną), jog  diena būtų vienintelė ir visam gyvenimui.

Nuotakos kailyje būti dar neteko, tiksliau būtų pasakyti „Aš dar apie tai negalvojau“ J, tačiau turiu sėkmingai ištekėjusią draugę bei ištekėjusią ir net jau šeimos pagausėjimo laukiančią pusseseręJ, kurių tradiciškai netradiciškose vestuvėse teko dalyvauti. Iki pat dabar kyla mintis, jog abi šventės buvo lengvos, jaukios, pilnos šilumos, o svarbiausia tinkamu laiku ir su Tais žmonėmisJ. Beje per abi verkiau, todėl čia dar vienas šios ypatingos dienos bruožas, tada būna taip gražu, kad net būna ašarųJ(džiaugsmo žinoma).

Sutinku, jog artėjant šventei krūva organizacinių rūpesčių: vieta, data, finansai, svečiai, fotografai, tema ir tt..., bet ačiū google, tekėjusiom ir netekėjusiom draugėm, mamom, jaunesniom ar vyresniom seserim už patirtį/pagalbą, bet tikiu, kad svarbiausia atsipalaiduoti ir džiaugtis, ir tada viskas taip kaip reikia, bus Ta , tavo dienaJ

Galime svajoti apie vestuves Nidoje ar kažkur ant Žilvičio skardžio, ar gimtųjų namų bažnyčioje, o gal Karibuose, ir net Las Vege. Galime norėti baltos, žalios, mėlynos suknelės, baliaus su 100 svečių ar vakarienės su šeima, bet svarbiausia jausmas ir tikėjimas tuo ką darai, kad be jokių abejonių į „ar tekėsi už manęs“, pasigirstų skambus „I do“J,

Aš už Tą dieną, tokią, kokios Jum norisi ir dar už tai: „ką Dievas sujungė, žmogus te neišskiria“.

L.